Virusai

Virusai

Virusų Sukeltos Ligos (Simptomai, Plitimas, Prevencija)

Legioneliozė

Kas yra legioneliozė?

Legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ūminės pneumonijos ar ūminės respiracinės ligos klinikiniais sindromais. Šiai ligai būdingos dvi klinikiškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: pirmoji - Legionierių liga, kuriai būdingas karščiavimas, mialgija, kosulys, pneumonija ir antroji - Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ligos eiga be pneumonijos.

Ligos sukėlėjas

Ligos sukėlėjas – judrios gramneigiamos polimorfiškos aerobinės, negaminančios sporų ir kapsulių, Legionellaceae šeimos lazdelės. Legionelių genčiai priklauso 48 legionelių rūšys, 39 legionelių serogrupės yra virulentiškos žmogui. Europoje legioneliozę dažniausiai sukelia L. pneumophila.

Legionella genties bakterijos atrastos 8-ojo dešimtmečio viduryje Jungtinėse Amerikos Valstijose.1976 m. rugpjūčio mėnesį Filadelfijoje tarp Amerikos legiono suvažiavimo dalyvių, gyvenusių viename viešbutyje, pasireiškė epideminis ūminės pneumonijos protrūkis, kurio metu susirgo 221 žmogus, 34 iš jų mirė. 1977 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Ligų kontrolės centro mikrobiologai iš protrūkio metu mirusio ligonio plaučių išskyrė gramneigiamų bakterijų ir serologiniais metodais įrodė, kad jos yra šios ligos sukėlėjai. Vėliau šis mikroorganizmas buvo pavadintas Legionella pneumophila (plaučių legionele). Retrospektyviai ištyrus neaiškios kilmės plaučių uždegimais įvairiose šalyse susirgusių ligonių kraujo serumus paaiškėjo, kad legionelės ir anksčiau buvo sukėlusios ligų protrūkius Amerikoje ir Europoje. Vėliau L. pneuomophila buvo išskirtos iš aplinkos mėginių, tiriant legioneliozės protrūkius įvairiose pasaulio šalyse. Pirmasis pneumoninės legioneliozės atvejis Lietuvoje nustatytas 1985 m. (retrospekytyviai).

Plitimo būdai

Žmogus legionelioze užsikrečia aerogeniniu būdu, įkvepiant aerozolio su legionelėmis. Geriant ar maisto ruošimui vartojant užkrėstą vandenį, šia liga neužsikrečiama. Taip pat negalima užsikrėsti ir nuo sergančio žmogaus.Legionelės aplinkoje plačiai paplitusios: vandens telkiniuose, dumble, dirvoje, gamybinės ir visuomeninės paskirties objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys pagerina sąlygas legionelėms daugintis. Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis – 20 - 45ºC, žemesnėje nei 20ºC ir aukštesnėje nei 60ºC legionelės nesidaugina. Legioneliozė labiau paplitusi išsivysčiusiose šalyse, kurių ūkyje daug terminio vandens generavimo, aušinimo, recirkuliavimo, oro kondicionavimo ir kitų technologijų. Dažniausiai legionelių randama oro kondicionieriuose, aušintuvuose, kompresorinėse, dušinėse, baseinuose, įvairioje medicininėje aparatūroje (ypač taikomoje respiracinėje terapijoje). Pramoninės gamyklos, mėsos kombinatai gali būti legionelių kaupimosi ir plitimo šaltiniai. Tokio pobūdžio gamybiniuose objektuose dėl gausaus vandens ir vandeninio aerozolio naudojimo susidaro palankios sąlygos legionelėms daugintis ir plisti. Vyresni žmonės yra jautresni šiai infekcijai nei jauni. Rūkymas, lėtinės plaučių ligos ir imunodeficito būklė yra reikšmingi rizikos susirgti legionelioze veiksniai.

Simptomai

Pontiako karštligė. Inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki dviejų dienų. Liga pasireiškia 2 - 6 dienas trunkančiu karščiavimu, galvos ir raumenų skausmu, sausu kosuliu.
Legionelinė pneumonija (legionierių liga). Inkubacinis periodas 2 – 10 dienų. Liga paprastai prasideda aukštu karščiavimu, nuovargiu, galvos ir raumenų skausmu. Sausas kosulys ir pleurinio pobūdžio skausmas krūtinėje progresuoja iki sunkios pneumonijos. Apie 30 proc. ligonių viduriuoja ar vemia ir apie 50 proc. patiria sąmonės sutrikimų, hiponatremiją (Schwarz-Bartterio sindromas). Krūtinės ląstos rentgenogramoje dažnai matyti abipusiai alveoliniai infiltratai, segmentinė ar skiltinė infiltracija. Trečdaliui ligonių pleuros ertmėse būna nedaug skysčio. Plaučių infiltratų rezorbcija lėta (1 – 4 mėn.). 25 proc. atvejų išryškėja plaučių fibrozė. Plaučiuose karkalų dažniausiai nepasitaiko. Skreplių tepinėlyje paties sukėlėjo nesimato (nenusidažo Gramo būdu), leukocitų būna nedaug.

Kaip sumažinti rizika užsikrėsti?

Legioneliozės profilaktika - tai sukėlėjo rezervuaro paieška ir jo nukenksminimas terminiais archeminiais metodais, oro kondicionavimo, vėsinimo, drėkinimo ir kt. sistemų tinkama priežiūra, gydytojų legioneliozės diagnostikos žinių tobulinimas, taip pat visuomenės švietimas ir mokymas.Gyventojams patariama neleisti vandeniui užsistovėti, kad nesusikauptų nuosėdos reguliariai valyti dušus, dušų galvutes ir vandens čiaupus.

Pagrindinės legioneliozės rizikos mažinimo priemonės susijusios su teisinga vandens sistemų eksploatacija: karšto vandens temperatūra turi būti palaikoma 50 – 60ºC; šalto vandens temperatūra neturi siekti 25ºC; neleisti vandeniui užsistovėti sistemose; ne rečiau kaip 2 kartus per metus valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius oro kondicionavimo sistemose; valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus, vandens filtrus; po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną dezinfekuoti karšto vandens sistemas.

UAB „Švara ir dezinfekcija“ atlieka vandentiekio sistemų dezinfekciją, pasitelkdama šiuotaikinestechnologijas ir pritaikydama pasaulinę praktiką garantuojame savo teikiamų paslaugų efektyvumą ir kokybę.

Informaciją paruošė www.ulac.lt Atgal į viršų

Salmoneliozė

Kas yra salmoneliozė?

Salmoneliozė – tai viena dažniausių zoonozių, kurią sukelia salmonelėmis vadinamos bakterijos. Šios bakterijos sukelia plonosios žarnos uždegimą, todėl liga pasireiškia viduriavimu, karščiavimu, pilvo ir galvos skausmais. Šie ligos simptomai dažniausiai pasireiškia po 12 – 72 valandų po užsikrėtimo. Liga paprastai trunka 4 – 7 dienas ir daugelis pasveiksta be specifinio gydymo. Kai kuriems ligoniams bakterijos iš žarnyno gali patekti į kraują bei kitus organus. Tokiu atveju negydant liga gali baigtis mirtimi. Sunkesnė ligos eiga būna kūdikiams, mažiems vaikams, pagyvenusiems žmonėms bei asmenims su silpnesne imunine sistema.

Sukėlėjai ir jų savybės

Yra žinoma daugiau nei 2000 įvairių salmonelių rūšių ir dauguma jų gali sukelti infekcinę ligą žmogui ir gyvūnams. Salmonelės pakankamai atsparios išdžiūvimui, šalčiui, tačiau jautrios aukštos temperatūros poveikiui. Jos ilgai išlieka gyvybingos užšaldytoje mėsoje, o atitirpintame maiste vėl gali daugintis. Palankiausia temperatūra salmonelėms maiste daugintis yra nuo 20 iki 40 laipsnių.

Infekcijos šaltinis

Pagrindinis salmonelių infekcijos šaltinis yra naminiai bei laukiniai gyvūnai ir paukščiai. Salmonelės į aplinką patenka su šių gyvūnų fekalijomis. Sergantis salmonelioze žmogus taip pat gali būti infekcijos šaltiniu.

Plitimo būdai

Dažniausiai salmonelioze užsikrečiama per gyvūninį maistą: paukštieną, pieną, kiaušinius, jautieną, kiaulieną. Tačiau salmonelioze užsikrėsti galima ir per įvairias gyvūnų fekalijomis užterštas daržoves. Nors bakterijos gali būti randamos žalioje mėsoje, paukštienoje, žaliuose kiaušiniuose, nepasterizuotame, nevirintame piene, tačiau termiškai apdorojant šį maistą, salmonelės jame žūsta. Pastaraisiais metais Lietuvoje, kaip ir kitose Europos, pasaulio šalyse, salmoneliozė dažniausiai plinta per kiaušinius, vištieną ir jų produktus.

Maistą gali užkrėsti jį tvarkantys asmenys, nenusiplovę rankų pasinaudoję tualetu. Į maistą salmonelės gali patekti nuo virtuvės įrankių ar aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo dorota žalia mėsa bei vištiena, taip pat nuo salmonelėmis užterštų rankų. Gatavas vartojimui paruoštas maistas gali būti užterštas, kai jis kurį laiką laikomas šaldytuve liečiasi su žaliu. Kadangi salmonelės gali būti randamos namų augintinių (kačiukų, šuniukų, reptilijų), ypatingai viduriuojančių, išmatose, todėl užsikrėsti galima nenusiplovus rankų po sąlyčio su jų išmatomis. Tokiu būdu galimas užsikrėtimas ir nuo kitų naminių gyvūnų.

Kaip sumažinti riziką užsikrėsti?

Salmoneliozės prevencijai vakcinos nėra. Todėl būtina įsiminti ir žinoti šias pagrindines taisykles, padėsiančias sumažinti užsikrėtimo riziką:

  • Nevartoti žalio ar nepakankamai šiluminiai apdoroto gyvūninio maisto: mėsos, vištienos, kiaušinių, pieno.
  • Vengti kryžminio maisto užteršimo.
  • Negaminti maisto kitiems sergant salmonelioze ar kurį laiką skiriant sukėlėją.
  • Plauti rankas po sąlyčio su gyvūnų ar sergančio salmonelioze žmogaus išmatomis.

Kaip išvengti salmoneliozės?

  • Tinkamai tvarkyti žalią vištieną, kitą mėsą ir jų produktus:
    • Žalią mėsą parduotuvėje dėti į plastikinį maišelį, kad išvengti sąlyčio su kitu maistu;
    • Nedelsiant įdėti parsineštą maistą į šaldytuvą, kad išvengti jame esančių bakterijų dauginimosi;
    • Sušaldytą vištieną, mėsą atitirpinti šaldytuve;
    • Prieš gaminimą visada nuplauti vištieną bei kitą mėsą;
    • Maistą šaldytuve laikyti taip, kad jis nesiliestų su kitu maistu arba skystis nuo žalios mėsos nenuvarvėtų į vartojimui paruoštą maistą;
    • Kruopščiai nuplauti po tekančiu karštu vandeniu su indų plovikliu peilį, lentelę, kitus virtuvės įrankius bei rankas po žalios mėsos, vištienos dorojimo, kad išvengti kryžminės kito maisto taršos;
    • Pakankamai gerai išvirti, iškepti vištieną, kitą mėsą ir jų produktus. Prieš vartodami šį maistą įsitikinti, kad nebėga rausvas skystis;
    • Neragauti ir nevalgyti žalios mėsos, faršo.
  • Tinkamai tvarkyti kiaušinius ir jų produktus:
    • Maistui vartoti tik šviežius kiaušinius;
    • Kiaušinius laikyti tik šaldytuve;
    • Nevartoti suskilusių ar nešvarių kiaušinių;
    • Visada nusiplauti rankas po kiaušinių tvarkymo;
    • Vartoti tik gerai išvirtus ar iškeptus kiaušinius. Tinkamai šiluminio apdoroto kiaušinio trynys neturi būti skystas ar minkštas;
    • Išvirtus ar keptus kiaušinius suvartoti nedelsiant. Nelaikyti šiltų kiaušinių daugiau nei 2 valandas kambario temperatūroje;
    • Vengti maisto su žaliais kiaušiniais, ypatingai namuose gamintų ledų, kremo, plakto trynio su cukrumi. Pramonės įmonėse šie maisto produktai gaminami iš pasterizuotų kiaušinių, todėl jie yra saugūs.
  • Nevartoti žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos mėsos, vištienos, žalių kiaušinių, nepasterizuoto ar nevirinto pieno
  • Nesuvalgytą maistą laikyti šaldytuve, o prieš vartojimą pakartotinai pakaitinti.
  • Visada nusiplauti rankas prieš gamindami maistą ir kiekvieną kartą po žalios mėsos dorojimo, pasinaudojus tualetu, po sąlyčio su gyvūnų, ligonių išmatomis.
  • Priminti vaikui nusiplauti prieš valgį rankas, ypatingai jei jis žaidė su namų augintiniu.
  • Negaminti maisto svečiams, pobūviui sergant.
  • Tuo pačiu metu netvarkyti žalios mėsos ar vištienos ir negaminti maisto kūdikiui.
  • Saugiausias maistas kūdikiui yra motinos pienas, kuris apsaugo ir nuo kitų ligų
Informaciją paruošė www.ulac.lt Atgal į viršų

Ešerichiozė

Ešerichiozė – tai patogeninių Escherichia coli (E. coli) sukelta infekcinė liga, pasireiškianti viduriavimu neretai su krauju ar gleivėmis, karščiavimu, pilvą raižančiais skausmais. Priklausomai nuo sukėlėjo, liga gali komplikuotis hemolizinės uremijos sindromu (HUS) arba trombozine trombocitopenine purpura (TTP).

Didžiausią reikšmę diarėjų patologijoje turi keturios E. coli grupės: enterohemoraginės E. coli (EHEC), enterotoksigeninės E. coli (ETEC), enteroinvazinės E. coli (EIEC) ir enteropatogeninės E. coli (EPEC). Kiekvienos grupės sukelta liga turi skirtingą patogenezę, sukėlėjai – skirtingas virulentiškumo savybes ir skirtingus O:H serotipus. Atskirų grupių E. coli sukelti sindromai irgi gali būti skirtingi.

Enterohemoraginių E.coli (EHEC) epidemiologija

Pasaulio sveikatos organizacija labai susirūpinusi šia problema, kadangi EHEC sukeltos diarėjos yra didelė vaikų sergamumo ir mirtingumo priežastis, ypatingai ekonomiškai besivystančiose šalyse. Šios E. coli grupės pagrindinis serologinis tipas (E. coli O157:H7) buvo identifikuotas 1982 metais. EHEC paprastai sukelia hemoraginį kolitą. Išmatose kraujo priemaišų gali būti labai įvairiai: nuo vizualiai nematomų iki viduriavimo vien krauju. Tačiau leukocitų išmatose nebūna. Sunkiausia klinikinė EHEC injekcijos forma yra hemolizinis ureminis sindromas (HUS) ir trombozinė trombocitopeninė purpura (TTP). 2-7 proc. asmenims, sergantiems manifestine ligos forma, gali išsivystyti HUS. EHEC gaminamas stiprus citotoksinas vadinamas Shiga 1 ir Shiga 2 toksinais. Shiga 1 toksinas yra identiškas Shigella dysenteriae 1 padermės gaminamam toksinui. Neseniai šie toksinai buvo pavadinti verocitotoksinais 1 ir 2 arba Shiga panašūs toksinai I ir II.

EHEC pagrindinis rezervuaras yra galvijai. Užsikrečiama dažniausiai vartojant užterštą maistą: žalią ar nepakankamai karščiu apdorotą mėsą ir jos produktus bei nevirintą pieną. Vandens ir maisto fekalinis užteršimas, taip pat maisto kryžminė tarša jį ruošiant taip pat yra svarbūs infekcijos plitimo keliai. Aprašyti E. coli O157 protrūkiai, kilę per mėsainius, dešreles, jautienos kepsnius, nevirintą pieną, šviežias obuolių sultis, jogurtus, sūrius, majonezą, salotas. Sukėlėjas yra pakankamai atsparus rūgščiai, todėl gali išgyventi fermentiniais būdais apdorotame maiste, marinuotose daržovėse. Infekcija gali plisti per užterštą geriamą bei atvirų vandens telkinių vandenį. Per buitinį sąlytį (žmogus žmogui) infekcija dažniausiai gali išplisti ikimokyklinėse vaikų ugdymo įstaigose. Užsikrėsti galima ir nuo tiesioginio sąlyčio su gyvūnu-sukėlėjų nešiotoju. Be klasikinio EHEC infekcijos E. coli O157:H7 serologinio tipo yra žinoma daugiau nei 100 įvairių verocitotoksinus gaminančių E. coli (VTEC) serologinių tipų (tarp jų dažniausiai aptinkami O26:H11, O111:H8, O103:H2, O113:H21, O104:H21). Pastaraisiais metais nustatyta, kad šie sukėlėjai yra susiję žmonių diarėja, panašia į E. coli O157:H7 sukeltą infekciją. Europos šalyse atlikti tyrimai parodė, kad VTEC diarėją turintiems ligoniams randama kiek rečiau nei Salmonella ir Campylobacter, bet žymiai dažniau nei Shigella ir Jersinia. Ligos, sukeltos ne-O157 VTEC sukėlėjų, taip pat gali komplikuotis hemolitiniu ureminiu sindromu (HUS). Tarp ligonių, kuriems nustatyta VTEC infekcija, 20-70 proc. randami ne-O157 VTEC sukėlėjai. Visų VTEC (O157 ir ne-O157) bendras požymis yra verocitotoksinų vtx 1 ir vtx 2gamyba. Pagrindinis ne-O157 VTEC rezervuaras yra atrajojantys gyvūnai. Nustatyta (Dr. K. Bettelheim), kad išskirti gyvūnams ne-O157 VTEC serologiniai tipai yra tokie patys kaip išskiriami ligoniams, kuriems buvo HUS ir hemoraginis kolitas (HC). Žalia mėsa ir pienas dažniausiai užteršiami perdirbimo metu. Dabar jau žinoma, kad O157 VTEC transmisija nuo žmogaus žmogui įmanoma dėl labai mažos užkrato dozės. Tačiau kitų ne-O157 VTEC infekcijos dozė nėra gerai žinoma. Pagrindiniai VTEC infekcijos rizikos faktoriai yra šie:

  • didelis VTEC sukėlėjų paplitimas tarp gyvūnų;
  • maisto užteršimas gyvūnų mėšlu ir kryžminis gyvūninio žalio bei termiškai apdoroto maisto užteršimas;
  • netinkamas šiluminis gyvūninio maisto paruošimas;
  • kontaktas su VTEC sukėlėjų infekuotais asmenimis, naminiais gyvūnais, VTEC sukėlėjų nešiotojais.

Enterotoksigeninių E. coli (ETEC) epidemiologija

Šios grupės E. coli yra dažniausia keliautojų į ekonomiškai besivystančias šalis infekcija. Šių bakterijų sukelta infekcija yra svarbi kūdikių ir mažų vaikų dehidratacinės diarėjos priežastis minėtose šalyse. ETEC sukėlėjai, panašiai kaip Vibrio cholerae, sukelia profuzinę vandeningą diarėją be kraujo ir gleivių. ETEC gamina karščiui atsparų (TS) ir karščiui neatsparų (TL) arba abu (TS/TL) enterotoksinus. Dažniausiai ligoniams aptinkami šie serologiniai tipai: O6, O8, O15, O20, O25, O27, O63, O78, O80,O114, O115, O128ac, O148, O153, O159, O167. Infekcija paplitusi ekonomiškai besivystančiose šalyse, kur vaikai per pirmuosius 3 gyvenimo metus susiduria su ETEC sukėlėjais ir įgyja imunitetą. Todėl vyresni vaikai ir suaugę šia infekcija serga žymiai rečiau. ETEC rezervuaras - žmogus. Infekcija dažniausiai plinta per maistą, kiek rečiau per vandenį. Taip pat galimas užsikrėtimas nuo buitinio sąlyčio su ligoniu. Užkrečiamoji dozė yra pakankamai didelė.

Enteroinvazinių E. coli (EIEC) epidemiologija

EIEC sukelta infekcija pasireiškia stipriais pilvo skausmais, bendru negalavimu, vandeninga diarėja, tenezmais ir karščiavimu. Klinikiniai ligos požymai labai panašūs į šigeliozės. Mažiau nei 10 proc. ligonių ligai progresuojant išmatose gali būti kraujo ir gleivių. EIEC infekcija gali būti įtarta radus dažytame išmatose esančių gleivių tepinėlyje daug leukocitų Tačiau diagnozė patvirtinama bakteriologiniais, serologiniais bei imunologiniais tyrimais. Pagrindiniai EIEC serologiniai tipai yra šie: O28ac, O29, O112, O124, O136, O143, O144, O152, O167. EIEC infekcijos rezervuaras yra žmogus. Ši infekcija yra endeminė ekonomiškai besivystančių šalių infekcija. Pavieniai EIEC infekcijos atvejai, taip pat protrūkiai registruojami ir išsivysčiusiose šalyse. Manoma, kad dažniausiai užsikrečiama per maistą, tačiau šios grupės sukeltos infekcijos epidemiologija ir sukėlėjų ekologija mažai žinoma.

Enteropatogeninių E.coli (EPEC) epidemiologija

EPEC sukelta diarėja dažniausiai serga kūdikiai iki 1 metų amžiaus. Liga pasireiškia vandeninga diarėja su gleivėmis, karščiavimu ir dehidratacija. Kūdikių diarėja gali būti sunki ir užsitęsusi, ir ekonomiškai neišsivysčiusiose šalyse yra dažna mirties priežastis.

Dažniausiai ligoniams aptinkami šie EPEC grupės serologiniai tipai: O55, O86, O111, O119, O125, O126, O127, O128ab ir O142. EPEC rezervuaras - žmogus. Infekcija gali plisti per kūdikių mišinius ir kitą kūdikių maistą. Gimdymo namuose, vaikų lopšeliuose, kūdikių globos namuose infekcija gali plisti per namų apyvokos daiktus ir užterštas personalo rankas dėl blogos rankų higienos.

Kaip sumažinti riziką užsikrėsti?

Priešepideminės priemonės ir prevencija

Dėl EHEC sukėlėjų sukeliamų ligų sunkumo būtina kuo greičiau nustatyti infekcijos plitimo rizikos veiksnius specifinių prevencinių priemonių taikymui. Įtarus protrūkį, reikia ieškoti specifinių infekcijos perdavimo veiksnių (maistas, vanduo ir t.t.), įvertinti židinyje infekcijos išplitimo grėsmę nuo žmogaus žmogui ir, atsižvelgiant į epidemiologinio tyrimo rezultatus, siūlyti, organizuoti atitinkamas kontrolės priemones židiniui lokalizuoti ir likviduoti.Įtarus maistu plintantį protrūkį, išsiaiškinti maisto užteršimo šaltinius, siūlyti nedelsiant nutraukti įtariamo maisto gamybą bei realizavimą, mikrobiologiškai įvertinti įtariamą maistą, maisto tvarkymo vietos aplinką bei dirbančiuosius su maistu. Įtarus EHEC sukeltą infekciją, pirmiausia būtina organizuoti priemones užkirsti kelią infekcijos plitimui per buitinį sąlytį, t.y. aiškinti ligonio šeimos nariams apie rankų plovimo svarbą. Vengti nepasterizuoto pieno ir jo produktų.Vartoti pakankamai termiškai paruoštą mėsą ir jos produktus. Nustatyta, kad 70 laipsnių temperatūros 15-16 sekundžių ekspozicija mėsos gabalo viduje užtikrina bakterijų sunaikinimą. Kad mėsa pakankamai gerai apdorota šiluma, galima patikrinti iš bėgančio iš mėsos gabalo skysčio spalvos, taip pat matuojant temperatūrą gaminio viduje.

Užtikrinti tinkamą rankų higieną kūdikių ir vaikų globos namuose, ikimokyklinėse vaikų ugdymo įstaigose, ligoninių vaikų skyriuose, t.y. dažną rankų plovimą su muilu. Sergančius asmenis ar bakterijų nešiotojus nušalinti nuo maisto tvarkymo, ligonių, senų žmonių ar vaikų priežiūros ir iki bendrosios praktikos gydytojo leidimo neleisti dirbti šių darbų. Keliaujantiems į endemines šalis, patariama vartoti tik saugų maistą ir geriamąjį vandenį, kuo dažniau plauti rankas su muilu ir vengti kontakto su ligoniais. Hospitalinės infekcijos profilaktikai naujagimių priežiūros metu yra labai svarbi rankų higiena ir higienos bei sanitarijos standartų laikymasis kūdikių gydymo ir slaugos institucijose.

Informaciją paruošė www.ulac.lt Atgal į viršų

Hepatitas A

Kas yra virusinis hepatitas A?

Hepatitas A yra kepenų uždegimas, sukeltas hepatito A viruso (HAV). Užsikrečiama, kai virusas patenka į nesirgusio ar nevakcinuoto žmogaus organizmą per burną su maistu ar vandeniu. Į maistą ar vandenį HAV patenka su infekuoto asmens išmatomis, jei tvarkančio maistą asmens higienos įgūdžiai pasinaudojus tualetu yra blogi.Kasmet pasaulyje hepatitu A suserga apie 1,4 milijono žmonių. Rizika užsikrėsti HAV yra visuotina, tačiau suserga ne kiekvienas, kadangi persirgę šia infekcine liga ar pasiskiepiję asmenys įgyja ilgalaikį atsparumą. Virusinis hepatitas A (VHA) yra vienas iš sparčiausiai plintančių hepatitų, turintis tam tiktus sergamumo periodiškumo dėsningumus. Po daugiau nei dešimtmetį trukusio sergamumo mažėjimo, hepatito A (HA) plitimas įgauna pagreitį.

Kokios virusų savybės?

HAV yra atsparus išorės aplinkos veiksniams - šalčiui, kaitinimui, išdžiūvimui ir kt. Pavyzdžiui, užšaldytame maiste (-20°C) virusas gali išgyventi metais, 70°C kaitinimą pakelia 10 min, 1% koncentracijos detergento (muilo-sodos tirpalas) poveikį esant 37°C temperatūrai pakelia 30 min, viruso neinaktyvuoja įprastinių koncentracijų dezinfekcinės priemonės. Gėlame ar jūros vandenyje išlieka gyvybingas nuo 12 savaičių iki 12 mėnesių. Virusai gali koncentruotis moliuskuose. Užkrėstuose maisto produktuose gali išlikti gyvybingas keliolika dienų ir ilgiau.

Kaip plinta virusinis hepatitas A?

Hepatitas A yra viena iš maistu plintančių infekcijų. Dažniausiai registruojami pavieniai susirgimų atvejai, tačiau registruojami ir protrūkiai. Įvairiose pasaulio šalyse kilę protrūkiai buvo susiję su maistu, kuris po paruošimo papildomai nekaitinamas. Džiovinti-vytinti pomidorai, sultys, žuvis, moliuskai, šaldytos uogos yra dažniausi infekcijos plitimo rizikos veiksniai. Virusinis hepatitas A plinta ne tik per maistą, bet ir fekaliniu oraliniu būdu tarp artimą buitinį sąlytį turinčių asmenų, pavyzdžiui, namų aplinkoje, vaikų ugdymo įstaigose, socialinės globos įstaigose ir ypatingai tose, kur sunku užtikrinti asmeninę higieną dėl higienos įgūdžių stokos ar elgesio. Žymiai rečiau, tačiau infekcijos plitimas realizuojamas per homoseksualius lytinius santykius bei narkotinių medžiagų intraveninį naudojimą. Nors sergamumas mūsų šalyje paskutinius 10 metų nėra didelis, tačiau yra didelė rizika užsikrėsti keliaujantiems į didelio endemiškumo šalis. VHA plitimas per maistą yra labai aktyvus Turkijos, Egipto kurortų viešbučiuose, net turinčiuose žymą „viskas įskaičiuota“.

Kokie yra virusinio hepatito A simptomai ir požymiai?

Minimalus inkubacinis periodas trunka 14 dienų, maksimalus – 50. Dažniausiai pirmieji simptomai pastebimi po 28 d. nuo užsikrėtimo. Apie 90 proc. vaikų iki 6 m. dažniausiai neturi jokių ligos simptomų. Tuo tarpu 40 – 50 proc. vyresnių vaikų ir net 70 – 80 proc. suaugusiųjų infekcija pasireiškia išreikštais požymiais. Pirmieji ligos simptomai - karščiavimas, silpnumas, pykinimas, vėmimas. Po 1 - 2 savaičių dažnai padidėja kepenys ir gali išryškėti gelta, taip pat patamsėja šlapimo spalva, o išmatos būna šviesios. Vidutiniškai hepatitas A tęsiasi apie 1 mėnesį, tačiau kartais užtrunka iki 6 mėn. Vyresni asmenys serga sunkesnėmis ligos formomis, liga gali užsitęsti ilgesnį laiką.

Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo virusiniu hepatitu A?

Vakcinacija - efektyviausia hepatito A profilaktikos priemonė. Šiuolaikinės A hepatito vakcinos pasižymi dideliu imunogeniškumu. Paskiepijus dvejomis vakcinos dozėmis apsauginis antikūnų titras gali išlikti iki 20 metų. Hepatito A vakcina rekomenduojama:

  • Keliaujantiems į šalis, kur sergamumas virusiniu hepatitu A yra didelis;
  • Vaikams, prieš pradedant lankyti vaikų kolektyvą (darželį ar mokyklą);
  • Dirbantiems maisto tvarkymo subjektuose, tiesiogiai dalyvaujantiems maisto tvarkyme;
  • Kariškiams, vykstantiems į endeminius regionus arba vietoves;
  • Asmenims, kuriems hepatito A grėsmė gali būti susijusi su profesine rizika, ypač medicinos personalui, nuotekų valymo darbuotojams;
  • Vyrams, turintiems lytinių santykių su kitu vyru;
  • Švirkščiamųjų psichotropinių medžiagų vartotojams;
  • Asmenims, kurie dirba su HAV infekuotais primatais;
  • Asmenims, dirbantiems virusinio hepatito tyrimų laboratorijose.

Rankų higiena – yra pagrindinė nespecifinė profilaktikos priemonė, mažinanti infekcijos plitimo riziką. Sergantis hepatitu A asmuo privalo griežtai laikytis asmens higienos. Rankų plovimas padės sumažinti virusų perdavimą kitiems asmenims bei virusų plitimą aplinkoje. Rankas būtina plauti pasinaudojus tualetu, prieš liečiant ar gaminant maistą, prieš liečiant kitus šeimos narius. Rankas plauti būtina:

  • po sąlyčio su sergančiuoju asmeniu;
  • visada, kai rankos vizualiai yra nešvarios;
  • prieš valgį ir maisto gaminimą;
  • kiekvieną kartą pasinaudojus tualetu;
  • prieš maisto tvarkymą ir po jo;
  • suteršus rankas ekskretais ir sekretais;
  • po žaidynių, darbų lauke;
  • dažnai plauti rankas mažiems vaikams ir kūdikiams.

Nepasiskiepijusiems asmenims, keliaujantiems į šalis, kuriose yra reali rizika užsikrėsti su maistu ar buitinio sąlyčio būdu, patariama laikytis šių atsargumo priemonių:

  • Vengti nepasterizuotų pieno produktų;
  • Vengti žalios ir nepakankamai termiškai apdorotos mėsos bei žuvies ar jūros produktų;
  • Vengti pjaustytų vaisių, kadangi jie gali būti plauti užterštu HAV vandeniu. Vaisius ir daržoves patariama valgyti prieš tai nulupus odelę;
  • Nepirkti maisto iš gatvės prekeivių;
  • Gerti į butelius supilstytą vandenį. Dantų valymui taip pat naudoti fasuotą vandenį.
  • Nenaudoti ledo gabalėlių gėrimams atšaldyti, nes jie gali būti paruošti iš užkrėsto virusais vandens;
  • Jei nėra galimybės vartoti fasuoto vandens, vandentiekio vandenį patartina nukenksminti terminiu ar cheminiais būdais;
  • Viešojo maitinimo vietose valgyti karštus, tik ką paruoštus patiekalus.

Virusinio hepatito A gydymas

Specifinio gydymo nėra. Ūmiu ligos laikotarpiu ligoniai turi vengti alkoholio ir bet kokių medikamentų, galinčių turėti toksinį poveikį kepenims. Taip pat rekomenduojama vengti riebaus maisto.

Kaip išvengti hepatito A viruso išplitimo namų aplinkoje?

Kadangi HAV išskiriamas su išmatomis, asmenys, sergantys HA, privalo:

  • Nepamiršti ir rūpintis savo rankų higiena. Jei serga vaikas, jo rankų higiena turi rūpintis tėvai, globėjai;
  • Visą ligos laikotarpį negaminti maisto kitiems asmenims;

Namų aplinkai valyti ir dezinfekuoti naudojamos šiluminės (karštas vanduo) ir cheminės priemonės (buitinės valymo arba dezinfekuojančios valymo priemonės) ir būdai (virinimas, skalbimas, plovimas, šluostymas). Buitinės valymo arba dezinfekuojančios valymo priemonės gali būti naudojamos patalpoms, valgymo indams valyti/dezinfekuoti, pvz., šilti muilo, geriamosios sodos arba kalcinuotos sodos (20 g 1 litrui vandens) tirpalai arba specialios buitinės patalpų, indų valymo ar dezinfekuojančios valymo priemonės. Ligonio slaugos daiktai, kieti žaislai plaunami karštame muilo-sodos tirpale, po to skalaujami karštu vandeniu. Lovos skalbiniai ir apatiniai drabužiai skalbiami ne žemesnėje nei 71°C temperatūroje arba virinami.

Informaciją paruošė www.ulac.lt Atgal į viršų

Hepatitas B

Kas yra virusinis hepatitas B?

Virusinis hepatitas B (toliau - VHB) – tai hepatito B viruso sukeltas kepenų uždegimas. Virusinis hepatitas B - užkrečiamoji (arba infekcinė) liga. Šios ligos sukėlėjas – hepatito B virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį. Daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų turi VHB infekcijos serologinių žymenų (t.y. turėjo sąlytį su virusu, bet pasveiko), o 350 milijonų yra lėtiniai VHB infekcijos nešiotojai. Lietuva priklauso vidutinio endemiškumo zonai – 80 tūkst. žmonių yra lėtiniai VHB infekcijos nešiotojai. Europoje kasmet VHB užsikrečia apie 1 milijonas žmonių. Užsikrėtus VHB, didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, mažesnė kituose organizmo skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, žaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kt. Imlumas virusiniam hepatitui B yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi nepasiskiepiję nuo VHB asmenys, gali užsikrėsti šiuo virusu.

Kaip plinta virusinis hepatitas B?

Hepatito B virusas nustatomas beveik visuose užsikrėtusio žmogaus organizmo skysčiuose. Ypač pavojingas užsikrėtusio žmogaus kraujas ar kiti skysčiai su kraujo priemaiša, sperma, makšties išskyros. VHB kur kas lengviau užsikrėsti nei žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), nes jo infekcinės savybės šimtą kartų didesnės nei ŽIV. Virusinis hepatitas B plinta:

  • Per visų rūšių (vaginalinius, oralinius, analinius) lytinius santykius.
  • Per kraują: perpilant kraują ar jo produktus; per užkrėstas adatas, leidžiantis narkotikus į veną, atliekant tatuiruotes, veriant auskarus; naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi mašinėle, manikiūriniais reikmenimis.
  • Iš motinos vaisiui – užsikrėtusi VHB motina gali perduoti virusą nėštumo ir gimdymo metu.
  • VHB negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis. Labiausiai rizikuoja užsikrėsti VHB infekcija asmenys, turintys daug lytinių partnerių; vartojantys švirkščiamuosius narkotikus; medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, stomatologai, akupunktūros specialistai, greitosios medicinos pagalbos medikai); hemofilija sergantys asmenys ir hemodializuojami pacientai.

Kokie yra virusinio hepatito B simptomai ir požymiai?

50-60 proc. užsikrėtusiųjų VHB infekcija niekuo nesiskundžia ir jaučiasi gerai, tačiau, nežiūrint į tai, kad nėra jokių klinikinių simptomų, gali užkrėsti kitus. Klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus 2-6 mėnesiams po užsikrėtimo. Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, sąnarių skausmas, apetito stoka, pykinimas, kartumas burnoje, karščiavimas, patamsėjęs šlapimas (alaus spalvos), skausmas ar diskomfortas dešinėje pašonėje, akių ir odos pageltimas. Užsikrėtus hepatito B virusu, dauguma ligonių pasveiksta savaime, tačiau apie 8-10 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu VHB arba lieka viruso nešiotojais. VHB nešiotojai dažniausiai neturi jokių nusiskundimų ir nejaučia ligos simptomų. Sergantys lėtiniu virusiniu hepatitu B ar hepatito B viruso nešiotojai turi būti stebimi ir konsultuojami gydytojo, būtina reguliariai atlikti kepenų funkcinius ir kitus tyrimus.

Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo virusiniu hepatitu B?

  • Patikima apsaugos nuo VHB infekcijos priemonė yra vakcinacija (skiepai). Lietuvoje nuo 1998 metu pradėti skiepyti visi naujagimiai. Tyrimų duomenimis, įskiepijus pilną vakcinos kursą (trys dozes), užtikrinama apsauga mažiausiai 15 metų, o kai kuriais atvejais gali tęstis ir visą likusį gyvenimą.
  • Lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti prezervatyvus.
  • Nesinaudoti kitų asmenų skutimosi peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kt.priemonėmis
  • Naudoti gumines pirštines, jei tenka liesti kraują, audinius, kraujuotus ar kitais biologiniais skysčiais suterštus tamponus, žaizdas ir kt.
  • Nevartoti narkotinių medžiagų; jas vartojantiems nesidalyti adatomis, švirkštais ar kitomis švirkštimosi priemonėmis.
  • Informuokite Jus gydančius gydytojus, jei esate užsikrėtę hepatito B virusu.

Kaip nustatyti virusinio hepatito B infekciją?

Norint sužinoti, ar žmogus užsikrėtęs VHB infekcija, reikia atlikti kraujo tyrimą, kuriame ieškoti VHB serologinių žymenų.

Virusinio hepatito B gydymas

Virusinis hepatitas gydomas priešvirusiniais vaistais, kuriuos skiria gydytojas. Gydymas sudėtingas ir apie 40-50 proc. atvejų pasiekiama neblogų gydymo rezultatų: virusas išnaikinamas arba jo koncentracija kraujyje sumažėja ir uždegimas kepenyse aprimsta.

Kaip turi gyventi ir elgtis ligoniai, sergantys lėtiniu hepatitu B?

Ligoniai turi vengti alkoholio ir narkotikų, nes tai skatina viruso dauginimąsį ir sunkina kepenų pažeidimą. Taip pat reikia atsargiai vartoti įvairius vaistus, nes pažeistų kepenų būklė gali pablogėti. Ypač atsargiai, tik pasitarus su gydytoju, reikėtų vartoti vaistus nuo sąnarių ligų, raminamuosius, antibiotikus ir kt. Užsikrėtusieji VHB turi aptvarstyti savo žaizdas, kad kraujas nepatektų aplinkiniams. Negalima naudotis tais pačiais dantų šepetukais ir skutimosi įrankiais. Tokie asmenys negali būti kraujo, organų, spermos donorais.

Informaciją paruošė www.ulac.lt Atgal į viršų

Hepatitas C

Kas yra virusinis hepatitas C?

Virusinis hepatitas C (toliau – VHC) – tai hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas. Virusinis hepatitas C - užkrečiamoji (arba infekcinė) liga. Šios ligos sukėlėjas – hepatito C virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį.

pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet nustatoma 3 – 4 milijonai naujų hepatito C susirgimo atvejų. Iki 85 proc. žmonių, užsikrėtusių hepatito C virusu, suserga lėtiniu hepatitu C (jei liga trunka ilgiau kaip 6 mėnesius). Po 20 metų nuo užsikrėtimo, 20 proc. sergančiųjų išsivysto kepenų cirozė. 1 – 4 proc. užsikrėtusiųjų arba sirgusiųjų kasmet diagnozuojamas kepenų vėžys. Lėtinis hepatitas C yra dažniausia kepenų transplantacijos priežastis JAV ir Europoje. Užsikrėtus VHC, didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, retai aptinkama kituose organizmo skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, žaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kt. Imlumas virusiniam hepatitui C yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi gali užsikrėsti šiuo virusu. Skiepų nuo hepatito C viruso nėra. VHC turi 6 genotipus. Labai svarbu žinoti viruso genotipą, nes tada galima numatyti gydymo veiksmingumą ir trukmę. VHC daugelį dienų gali išlikti gyvybingas net išdžiūvusiame užsikrėtusio žmogaus kraujo laše.

Kaip plinta virusinis hepatitas C?

Hepatito C virusas dažniausiai nustatomas užsikrėtusio žmogaus kraujyje. VHC yra lengviau užsikrėsti nei žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV). Virusinis hepatitas C plinta:

  • per kraują: dažniausiai per užkrėstas adatas, vartojant injekcinius narkotikus, darant tatuiruotes, veriant auskarus; perpilant kraują ar jo produktus; naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi, manikiūro, pedikiūro reikmenimis.
  • motina perduoda kūdikiui
  • Lytiniu keliu (labai retai), nes VHC labai retai aptinkama spermoje ir makšties sekrete.

VHC negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis. Labiausiai rizikuoja užsikrėsti VHC infekcija asmenys, vartojantys švirkščiamuosius narkotikus; medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, stomatologai, akupunktūros specialistai, greitosios medicinos pagalbos medikai); hemofilija sergantys asmenys ir hemodializuojami pacientai.

Kokie yra virusinio hepatito C simptomai?

Hepatito C virusas ardo kepenų ląsteles – hepatocitus, sukeldamas kepenyse uždegimą ir fibrozę (randėjimą), kuri per 20 – 30 metų progresuoja iki kepenų cirozės. 60 – 70 proc. užsikrėtusiųjų VHC infekcija niekuo nesiskundžia ir jaučiasi gerai, tačiau, nežiūrint į tai, kad nėra jokių klinikinių simptomų, gali užkrėsti kitus. Klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus 7 – 8 savaitėms po užsikrėtimo. Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, apetito stoka, pykinimas. Kiek rečiau pasitaiko karščiavimas, odos niežulys, dešinės pašonės ar sąnarių skausmas. Ligos simptomai panašūs į virusinio hepatito B simptomus. 25 – 35 proc. užsikrėtusių asmenų suserga simptomine ir tik 10 – 20 proc. perserga geltine ligos forma, kuri dažniausiai būna lengva. Užsikrėtus hepatito C virusu, nedidelė dalis (15 – 20 proc.) ligonių pasveiksta savaime, tačiau apie 50 – 85 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu VHC arba lieka viruso nešiotojais. Kadangi lėtinė infekcija tęsiasi pirmaisiais 10 – 20 metų užmaskuota forma, VHC nešiotojai dažniausiai neturi jokių nusiskundimų ir nejaučia arba jaučia nežymius ligos simptomus. Praėjus po užsikrėtimo 20 metų, tik 10 – 20 proc. ligonių pasveiksta savaime; 30 proc. užsikrėtusiųjų per 20 – 30 metų išsivysto kepenų cirozė. Sergantys lėtiniu virusiniu hepatitu C ar hepatito C viruso nešiotojai turi būti stebimi ir konsultuojami gydytojo, būtina reguliariai atlikti kepenų funkcinius ir kitus tyrimus.

Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo virusiniu hepatitu C?

  • Nevartoti narkotinių medžiagų; jas vartojantiems nesidalyti adatomis, švirkštais ar kitomis švirkštimosi priemonėmis.
  • Lytinių santykių metu rekomenduojama naudoti prezervatyvus.
  • Nesinaudoti kitų asmenų skutimosi peiliukais, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetuku ir kt. priemonėmis.
  • Naudoti gumines pirštines, jei tenka liesti kraują, audinius, kraujuotus ar kitais biologiniais skysčiais suterštus tamponus, žaizdas ir kt.
  • Informuokite Jus gydančius gydytojus, jei esate užsikrėtę hepatito C virusu.

Kaip nustatyti virusinio hepatito C infekciją?

Norint sužinoti, ar žmogus užsikrėtęs VHC infekcija, reikia atlikti kraujo tyrimą. Reikia tirti kraują ir ieškoti antikūnų prieš VHC (antiHCV). Šie antikūnai atsiranda maždaug 8 – 9 savaitę (kartais tas laikotarpis gali užtrukti iki 6 mėnesių) po sąlyčio su šiuo virusu ir išlieka visą gyvenimą.

Virusinio hepatito C gydymas

Virusinis hepatitas gydomas priešvirusiniais vaistais, kuriuos skiria gydytojas. Gydymas sudėtingas ir apie 50 proc. atvejų pasiekiama neblogų gydymo rezultatų: virusas išnaikinamas arba jo koncentracija kraujyje sumažėja ir uždegimas kepenyse aprimsta.

Kam reikėtų pasitikrinti dėl hepatito C?

  • Jei buvo perpiltas kraujas/kraujo produktai iki 1993 m.
  • Jei buvo atliktos chirurginės operacijos (taip pat Cezario pjūvis) arba invazinės procedūros
  • Jei dėl neaiškių priežasčių padidėję kepenų fermentai ALT, AST rodikliai
  • Hemodializuojamiems pacientams
  • Sergantiems hemofilija ir kitomis kraujo ligomis
  • Organų, audinių, kraujo donorams
  • Asmenims po organų transplantacijos
  • Medicinos įstaigų darbuotojams
  • Vaikams, kurių motinos nėštumo ir gimdymo metu sirgo hepatitu C
  • Jei šeimos nariui diagnozuotas hepatitas C
  • Nors kartą vartojusiems švirkščiamuosius narkotikus
  • Buvusiems įkalinimo įstaigose
  • Turėjusiems daug lytinių partnerių
  • Infekuotiems ŽIV

Kaip turi gyventi ir elgtis ligoniai, sergantys lėtiniu hepatitu C?

Ligoniai turi vengti alkoholio ir narkotikų, nes tai skatina viruso dauginimąsi ir sunkina kepenų pažeidimą. Taip pat reikia atsargiai vartoti įvairius vaistus, nes pažeistų kepenų būklė gali pablogėti. Užsikrėtusieji VHC turi aptvarstyti savo žaizdas, kad kraujas nepatektų aplinkiniams. Negalima naudotis tais pačiais dantų šepetukais, skutimosi, manikiūro, pedikiūro įrankiais. Tokie asmenys negali būti kraujo, organų, spermos donorais.

Informaciją paruošė www.ulac.lt Atgal į viršų

Jersiniozė

Kas yra jersiniozė?

Jersiniozė yra užkrečiama liga, kurią sukelia Yersinia genties bakterijos. Medicininę reikšmę turi 3 šių bakterijų rūšys: Yersinia pestis sukelia marą, Yersinia enterocolitica – žarnyno jersinijozę, o Yersinia pseudotuberculosis – pseudotuberkuliozę (ekstraintestinę jersiniozę). Dažniausiai Europos šalyse bei Lietuvoje registruojama Yersinia enterocolitica sukelta infekcija. Pastaraisiais metais kasmet Europos Sąjungos šalyse užregistruojama daugiau nei 8 tūkst. susirgusių asmenų, Lietuvoje – daugiau nei 500 atvejų. Nuo 1994 metų Lietuvos gyventojų sergamumas Yersinia enterocolitica infekcija turėjo tendenciją didėti, tačiau kasmet registruojami ir pavieniai Yersinia pseudotuberculosis infekcijos atvejai.

Infekcijos šaltinis ir rezervuaras

Pagrindinis infekcijos Yersinia genties bakterijų rezervuaras yra graužikai, laukiniai ir naminiai gyvūnai (dažniausiai kiaulės, katės, šunys, arkliai, triušiai). Yra žinoma apie 60 rūšių žinduolių ir apie 27 rūšys paukščių, kurių išmatose buvo aptiktos jersinijos. Žmonės dažniausiai užsikrečia nuo gyvūninio maisto, gyvūnų išmatomis užteršto maisto ar vandens. Tačiau galimas užsikrėtimas ir dėl tiesioginio kontakto su sergančiu gyvūnu ar namų augintiniu; kūdikius gali užkrėsti juos prižiūrintys asmenys, jei jų rankos buvo užterštos bakterijomis. Gamtoje jersinijos egzistuoja kaip graužikų parazitai. Žmonės tiesiogiai nuo graužikų neužsikrečia, tačiau kontakto būdu gali užsikrėsti nuo prižiūrimų sergančių naminių gyvulių, miesto vaikai taip pat gali užsikrėsti nuo kačiukų ir šuniukų. Vakarų autorių duomenimis, pagrindinis Y. enterocolitica šaltinis yra kiaulės. Tarp gyvūnų Yersinia sukeltos infekcijos plinta kaip gerybinė liga su ilgai trunkančiu bakterijų nešiojimu žarnyne. Žmogus šiame procese yra tik atsitiktinis (ir dažniausiai galutinis) šeimininkas.

Apie sukėlėją

Yersinia genties bakterijos sugeba ne tik parazituoti ir daugintis gyvūno ar žmogaus organizme, bet ir išlikti ilgai gyvybingos aplinkoje: ant maisto produktų – iki kelių mėnesių, o skystoje terpėje (piene, upės ar vandentiekio vandenyje) net ir daugintis. Graužikų paliktose olose jų galima aptikti ilgiau nei po 4 metų. Skirtingai nei kitos bakterijos, jersinijos mėgsta šaltį ir jos puikiai dauginasi 2–4°C temperatūroje. Dėl šios bakterijų savybės jersiniozės kartais vadinamos „šaldytuvų“ ligomis. Nustatyta, kad drėgnoje ir šaltoje aplinkoje jersinijos ilgai išlieka gyvybingos, neprarasdamos savo patogeniškumo, pvz., šaldytuve laikomame svieste - 145 paras, piene – 18 parų, o šaldytuve laikomame dirvožemyje – ilgiau nei 10 metų. Tačiau sausoje aplinkoje, veikiamos tiesioginių saulės spindulių, jersinijos žūva per 10 minučių, o 100ºC temperatūroje – per 40 sekundžių. Šios bakterijos jautrios dezinfekuojamoms medžiagoms.

Infekcijos plitimo būdai ir rizikos veiksniai

Jersiniozės sukėlėjai gyvena ir dauginasi kiaulių, graužikų, triušių, avių, raguočių, arklių, šunų, kačių žarnyne. Į aplinką jersinijos patenka su šių gyvūnų fekalijomis. Vakarų Europoje ir JAV kaip pagrindinis užsikrėtimo žarnyno jersinijoze veiksnys nurodoma žalia ar nepakankamai termiškai apdorota mėsa (kiauliena, aviena, triušiena, jautiena, paukštiena) ar jos gaminiai (faršas, dešros, dešrelės, šaltiena). Dažniausiai užsikrečiama nuo kiaulienos, kadangi kiaulių ryklėje būna daugiausiai Y. enterocolitica bakterijų. Infekcija gali plisti per gyvūnų fekalijomis tiesiogiai ar netiesiogiai (per dirvožemį) infekuotas daržoves (morkas, kopūstus, bulves, burokus, svogūnus), vaisius, mėsos (kiaulienos, avienos, triušienos, jautienos), paukštienos ir pieno produktus, vandenį. Termiškai apdorotas arba vartojimui paruoštas maistas gali būti užkrėstas jersinijomis laikant jį kartu su žalia mėsa, paukštiena, daržovėmis. Į maistą jersinijos gali patekti nuo virtuvės įrankių, aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo pjaustyta užkrėsta jersinijomis žalia mėsa, paukštiena, daržovės. Žmonės žarnyno jersinioze gali užsikrėsti kontakto būdu nuo sergančių naminių gyvūnėlių fekalijų.

Dėl jersinijų gebėjimo daugintis šaltyje ir žemoje oro temperatūroje, didesnė rizika užsikrėsti Y. enterocolitica gali būti ir nuo mėsos, laikytos šaltai plastikinėje pakuotėje. Žaliavinis karvės ar ožkos pienas, iš jo pagaminta varškė, sūris taip pat gali būti infekuoti, ypač jei gyvuliai sirgo mastitu (mikrobų sukeltu ūminiu infekciniu pieno liaukos uždegimu). Kai kuriose šalyse jersinijos buvo aptiktos lede, moliuskuose, žuvyse. Pirminis daržovių užteršimas Yersinia bakterijomis įvyksta dar laukuose vegetacijos metu, taip pat nuimant derlių bei sandėliuojant. Tačiau pradinė užkrato koncentracija paprastai būna nepakankama ligai sukelti. Dėl žemos daržovių saugyklose palaikomos temperatūros sudaromos palankios sąlygos ant daržovių esančioms jersinijoms intensyviai daugintis, o žiemai baigiantis bei pavasarį jų kiekis gali būti pavojingas sveikatai. Jersinijos labiausiai dauginasi daržovių puvimo vietose. Nepakankamai kruopščiai nuvalytos ir nuplautos pūvančios daržovės ar iš jų pagaminti patiekalai taip pat gali būti ligos priežastimi. Nustatyta, kad jersinijų nesunaikina daržovių sūdymas bei rauginimas.

Pagrindiniai ligos požymiai

Didžiausią riziką susirgti jersinioze turi maži vaikai ir vyresni asmenys bei žmonės, kurių organizmo atsparumas sumažėjęs. Po užsikrėtimo slaptas laikotarpis, dar vadinamas inkubaciniu, gali trukti nuo 3 iki 19 dienų (vidutiniškai 5 – 7 dienos). Ligos požymių pasireiškimas priklauso nuo žmogaus organizmo atsparumo, užkrato dozės, sukėlėjų patogeniškumo bei ligonio amžiaus. Mažiems vaikams liga dažniausiai pasireiškia karščiavimu, pilvo skausmu, viduriavimu, neretai su krauju išmatose. Šie simptomai papratai trunka 4-7 dienas, kartais iki 3 savaičių. Vyresniems vaikams ir suaugusiems asmenims dominuojantys požymiai gali būti tik karščiavimas ir pilvo skausmas, todėl neretai infekcija simuliuoja apendicitą. Retesniais atvejais infekcija gali komplikuotis odos bėrimais, sąnarių skausmu arba, patekę į kraują, ligos sukėlėjai gali pažeisti kitus organus.

Pagrindinės prevencijos priemonės

  • Vartokite tik pakankamai termiškai apdorotą kiaulieną, paukštieną, kitą mėsą;
  • Vartokite tik pasterizuotą arba virintą pieną ir jo produktus; • Kruopščiai plaukite daržoves prieš vartojimą;
  • Plaukite rankas su muilu prieš valgį, po sąlyčio su gyvūnu bei žalia mėsa;
  • Kruopščiai nuplaukite rankas prieš liesdami kūdikį, jo žaislus, buteliukus ar čiulptukus;
  • Venkite kryžminio maisto užteršimo virtuvėje: naudokite atskiras pjaustymo lenteles žaliai mėsai ir kitiems produktams, kruopščiai nuplaukite karštu vandeniu lenteles, įrankius ir kitus paviršius po žalios mėsos, daržovių dorojimo;
  • Saugokite dirvožemį ir vandens šaltinius nuo užteršimo žmonių ir gyvūnų fekalijomis;
  • Tinkamai prižiūrėkite namų augintinius, plaukite rankas po sąlyčio su jais, saugiai tvarkykite gyvūnų išmatas;
  • Tinkamai tvarkykite ir laikykite išaugintas daržoves, saugokite jas nuo graužikų; • Naikinkite graužikus daržovių saugyklose.
Atgal į viršų

Paukščių gripas

Paukščių gripas yra gyvūnų (dažniausiai paukščių) užkrečiamoji liga, plintanti oro lašeliniu keliu ir per pašarus, kurią sukelia didele virusų grupė. Ši liga paplitusi visame pasaulyje. Manoma, kad visi paukščiai yra imlūs paukščių gripui. Paukščių gripo epidemijoms atsirasti didelę reikšmę turi tiesioginis ar netiesioginis naminių ir laukinių paukščių tarpusavio sąlytis.. Paukščiai užsikrečia paukščių gripu oro lašeliniu būdu ir per lesalus. Paukščių gripas egzistuoja tarp paukščių, tačiau ypatingai retais atvejais gali sukelti ligas kiaulėms ir žmonėms. 2003-2005 metais užregistruota 117 žmonių susirgimų paukščių gripu, iš jų -60 mirties atvejų. Žmonių susirgimus paukščių gripu sukėlė A/H5N1 padermės gripo virusas. Tikslus žmonių užsikrėtimo paukščių gripu mechanizmas nėra žinomas, tačiau didžiausi rizikos faktoriai - glaudus kontaktas su sergančiais ar nugaišusiais paukščiais arba glaudus kontaktas su žalia sirgusių ir nugaišusių paukščių paukštiena. Pasaulio sveikatos organizacija akcentuoja, kad žmogaus užsikrėtimas paukščių gripu nėra intensyvus.Paukščių gripas neplinta tarp žmonių, t.y. nepersiduoda nuo žmogaus žmogui. Paukščių gripo grėsmės žmonėms esmė – tai, kad daugėjant paukščių gripo protrūkių tarp paukščių, didėja teorinė galimybė atsirasti gripo viruso mutacijoms ir gripo pandemijos grėsmei.

Kaip apsisaugoti nuo paukščių gripo

Paukščių gripo prevencija yra paremta veterinarine priežiūra ir kontrole: kontroliuoti paukštienos ir paukščių, neapdorotų plunksnų įvežimą iš paukščių gripo paveiktų šalių, saugoti paukščių fermas nuo praskrendančių paukščių. Uždraustas egzotinių paukščių įvežimas iš paukščių gripo paveiktų šalių. Kilus paukščių gripo įtarimui būtų taikomos apribojimo arba karantino priemonės paukštynuose. Standartinės paukščių gripo kontrolės priemonės – karantinas ir infekuotų paukščių pulkų sunaikinimas.Pagrindinės paukščių gripo profilaktinės priemonės žmonėms: rekomendacijos keliautojams į paukščių gripo paveiktas šalis dėl elgesio prieš kelionę, kelionės metu ir grįžus iš kelionės (galima rasti žemiau).

Šiuo metu išskiriama:

  • sezoninė vakcina nuo gripo, tai trivalentė inaktyvuota gripo vakcina, kurios sudėtis atitinka labiausiai tikėtinas gripo padermes, sąlygosiančias gripo epidemiją šį sezoną. Nuo paukščių gripo A/H5N1 ši vakcina neapsaugo;sezoninė vakcina nuo gripo, tai trivalentė inaktyvuota gripo vakcina, kurios sudėtis atitinka labiausiai tikėtinas gripo padermes, sąlygosiančias gripo epidemiją šį sezoną. Nuo paukščių gripo A/H5N1 ši vakcina neapsaugo;
  • paukščių gripo vakcina, kurios sudėtyje yra A/H5N1 antigenų. Šiuo metu ši vakcina yra baigiamojoje klinikinių tyrimų stadijoje;
  • pandeminė gripo vakcina bus sukurta praėjus 6-8 mėnesiams nuo pandemijos pradžios pagal gripo pandemiją sukėlusio viruso antigeninę struktūrą.

Jei yra nors mažiausias įtarimas, kad paukščiai serga paukščių gripu, reikia nedelsiant kreiptis teritorinę maisto ir veterinarijos tarnybą.

Jei būtų įtariama, kad asmuo gali sirgti paukščių gripu, jis turėtų būti siunčiamas į įstaigas, teikiančias infekcinių ligų gydymo paslaugas: Respublikinę tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinę ligoninę, Respublikinę vaikų universitetinę ligoninę, Kauno II klinikinę ligoninę, Klaipėdos ligoninę, Panevėžio ligoninę.

Atgal į viršų

Susisiekite

Siunčiama
Prašome palaukti